Smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje vis dar dažnai suvokiamas kaip pavienis konfliktas. Tačiau naujausia Vidaus reikalų ministerijos statistika atskleidžia priešingai – smurtas dažniausiai yra sisteminis, ilgalaikis ir pasikartojantis. Tam pačiam pavojų keliančiam asmeniui orderiai kartojasi ne po vieną, o net po keliolika kartų.

Statistika atskleidžia: smurtas nėra vienkartinis įvykis

2024 m. duomenimis, 11 374 atvejais apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis buvo skirtas tam pačiam asmeniui pakartotinai. Daugiau nei du kartus jis buvo skirtas 2 177 asmenims, o vienam smurtautojui orderis buvo skirtas net 15 kartų.

Per tą patį laiką dėl įpareigojimų nesilaikymo pradėtos 8 929 administracinių nusižengimų teisenos.

Šie skaičiai rodo ne tik smurto mastą, bet ir tai, kad vien simbolinės priemonės neveikia. Orderis apsaugo trumpam, tačiau be ilgalaikės pagalbos smurto ciklas paprastai pasikartoja.

Kodėl smurtas kartojasi?

Pasikartojantis smurtas nėra vien „blogas santykių etapas“. Tai dažniausiai traumos ir priklausomybių sistema, kurioje auka tampa psichologiškai ir socialiai įkalinta.

Pagrindinės pasikartojančio smurto priežastys:

1. Finansinė priklausomybė yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl smurto aukos lieka santykiuose, net ir suprasdamos, kad patiria pavojų. Kai žmogus neturi santaupų, stabilaus darbo ar nuosavo būsto, sprendimas išeiti tampa ne tik emociniu, bet ir ekonominiu iššūkiu, kuris dažnai prilyginamas gyvenimui skurde. Smurtautojai dažnai sąmoningai kontroliuoja finansus – valdo banko korteles, neleidžia dirbti, riboja prieigą prie turto ar informaciją apie šeimos pajamas, taip palaikydami aukos priklausomybę. Ypač sudėtinga situacija šeimoms su vaikais, kai būtina pasirūpinti gyvenama vieta, maistu, ugdymu, o kai kuriuose regionuose vis dar trūksta saugaus laikino apgyvendinimo centrų. Tokiais atvejais smurto nutraukimas tampa beveik neįmanomas be valstybės ir bendruomenės paramos.
2. Psichologinė priklausomybė smurtiniuose santykiuose atsiranda ne todėl, kad auka „nepabėga“, o todėl, kad smurtas vyksta ciklais: po įžeidimų, kontrolės ar fizinio smurto dažnai seka kaltės pripažinimas, atsiprašymai, dovanos, švelnumas ir pažadai „pasikeisti“. Tokie „medaus mėnesiai“ sukuria iliuziją, kad santykius galima išgelbėti, o tai veikia kaip emocinis narkotikas – žmogus pradeda įsikibti į retas geras akimirkas ir ignoruoti grėsmę. Ilgainiui menkinimai, kaltinimai ir bausmės sistemingai griauna savivertę, sukuria priklausomybę nuo smurtautojo pripažinimo ir gėdą prašyti pagalbos. Nors smurtautojas gali švelnumą pateikti kaip rūpestį, charakterio „stiprumą“ ar „temperamentą“, tai nėra meilė – tai manipuliacija, kurios tikslas išlaikyti kontrolę.
3. Aplinkos spaudimas „išlaikyti šeimą“ – smurtą patiriantys žmonės dažnai sulaukia ne palaikymo, o kaltinimo: „vaikui reikia tėčio“, „nebūk išpuikusi“, „visose šeimose buvo barnių“, „ką žmonės pasakys?“ Šeimos ir bendruomenių vertybinis spaudimas skatina tylėti ir kentėti, nes aukos bijo būti laikomos kaltomis dėl „šeimos griovimo“. Toks spaudimas ne tik gina smurtautoją, bet ir palaiko smurtą kaip „normalų“ šeimos modelį.
4. Nepakankama ilgalaikė pagalba aukai lemia tai, kad smurto nutraukimas tampa tik trumpalaikis, o ne iš esmės keičiantis gyvenimą sprendimas. Dažnai pagalba apsiriboja keliomis psichologo konsultacijomis ar informacija, kaip užpildyti dokumentus, tačiau tai nesukuria saugios bazės žmogui atsistoti ant kojų. Be sisteminio stebėjimo, finansinės ir teisinės paramos, realaus savarankiškumo ugdymo, auka lieka viena tvarkytis su teisiniais ginčais, būsto, vaikų ugdymo ar pajamų klausimais, todėl neretai grįžta į santykius dėl baimės susidurti su skurdu ir nežinomybe. Smurtą patyręs žmogus turi būti saugus ne kelias savaites, o tiek laiko, kiek reikalinga realiai atkurti savivertę, stabilumą ir gebėjimą gyventi savarankiškai, tik tada smurto ciklas gali būti iš tikrųjų nutrauktas.
5. Nesprendžiama smurtautojo problema – Lietuvoje daug dėmesio skiriama smurtautojo apribojimui ar nubaudimui, tačiau beveik nesprendžiama tai, kas iš tikrųjų lemia smurto pasikartojimą – jo elgesio modelis. Skirtingai nei daugelyje Europos šalių, kur privalomos elgesio keitimo programos, psichologinės konsultacijos ir lyčių lygybės mokymai yra standartinė intervencija smurtautojams, Lietuvoje tokios priemonės dažnai taikomos tik rekomendacinės arba jų išvis nėra. Toks požiūris lemia, kad po trumpo suvaržymo smurtautojas grįžta į tą pačią aplinką, randa naują partnerį arba vėl atkuria kontrolę ankstesniuose santykiuose, o smurtas tęsiasi. Tad smurtas artimoje aplinkoje nėra tik aukos problema, tai visų pirma smurtautojo elgesio problema, kurią galima sustabdyti tik taikant profesionalią, privalomą ir ilgalaikę pagalbą.
6. Institucijų veiksmų fragmentiškumas – šiandien pagalbą teikia skirtingos institucijos, kurios ne visada komunikuoja tarpusavyje, todėl auka kartoja savo istoriją nuo pradžių, nėra vieno atsakingo specialisto, sprendimai priimami formaliai, bet ne strategiškai, nėra vieningo ilgalaikio plano.

Smurtą įveikti galima tik tada, kai pagalbos sistema veikia kaip viena komanda.

„Smurto grandinė ne nutrūksta nuo draudimo priemonių. Ji trūksta tik tada, kai auka gauna realią paramą, o smurtautojas – privalomą elgesio keitimo programą“, – pabrėžia psichologai.

Kaip sustabdyti pasikartojantį smurtą Lietuvoje?

1. Užtikrinti ilgalaikę pagalbą aukoms

Dabartinis modelis dažnai veikia „greitosios pagalbos“ principu – suteikiama informacija, kelios konsultacijos, patarimai ir pagalbos telefonas. Tačiau žmogus, patyręs sisteminį smurtą, yra psichologiškai, teisiškai ir socialiai pažeistas, todėl vienos ar kelių sesijų nepakanka. Norint nutraukti smurto grandinę, būtina:

• Nuosekli psichologinė terapija, kuri padeda atkurti savivertę, atpažinti manipuliacijas, atsikratyti kaltės ir gėdos;
• Teisinis palaikymas iki sprendimo teisme (ne tik konsultacija, o ir dokumentų paruošimas, atstovavimas);
• Socialinis atstovavimas (pagalba tvarkantis pašalpas, būsto klausimus, vaikų teisių situacijas, finansinį savarankiškumą).

Smurtas nėra tik skaudi patirtis – tai asmenybės ir gyvenimo struktūros suardymas, todėl atkurti ją gali tik ilgalaikis, ne fragmentiškas darbas. Kai pagalba nutrūksta per anksti, žmogus dažnai vėl grįžta į smurtinius santykius ir smurtas pasikartoja.

2. Privalomos programos smurtautojams

Šiuo metu Lietuvoje dažniausiai taikomas baudimas – administracinė atsakomybė, orderis, areštinė, bauda. Tačiau bausmės nesprendžia problemos – smurtautojo elgesys, įsitikinimai ir emocijos lieka nepakitusios. Net ir būdamas nubaustas, jis:

• Gali tęsti smurtą emociškai ar finansiškai,
• Grįžta į santykius kaip „nukentėjęs“,
• Randa naują partnerį ir kartoja tą patį modelį.

Daugelyje ES šalių (Austrijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Portugalijoje) smurtautojui privalomos elgesio keitimo programos, kuriose jis supranta:

• Kokius elgesio modelius naudoja,
• Kokias pasekmes jie sukelia,
• Kaip keisti savo santykių dinamiką,
• Kaip išmokti nekontroliuoti partnerio.

Be pokyčių smurtautojo elgesyje, bet kokia pagalba aukai yra tik „gesintojas“, o ne prevencija.

3. Sutelkta tarpžinybinė pagalba

Šiandien sistemoje egzistuoja paradoksas – pagalbą teikia daug institucijų, tačiau jos dirba atskirai. Auka privalo:

• Kartoti savo istoriją policijai, vaikų teisių specialistams, socialiniams darbuotojams, psichologams;
• Pati koordinuoti procesus tarp institucijų;
• Pati rinkti dokumentus, įrodymus, prašymus.

Tai vargina, kelia stresą ir dažnai – gėdą. Dėl to žmonės atsisako bylinėtis, nutraukia procesus, grįžta pas smurtautoją. Turi būti diegiama vieno langelio sistema, kai žmogų lydi:

• Vienas koordinatorius, kuris turi ryšį su policija, VTAT, teisininkais, psichologais ir kuris sudaro individualų pagalbos planą.

Tokiu atveju auka nebe „bėgioja po sistemas“, o sistema veikia jos labui.

4. Saugus būstas ir ekonominė pagalba

Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl auka nepalieka smurtautojo. Žmogus, neturintis pajamų, darbo ar būsto, dažnai net neturi galimybės rinktis. Šiandien daugelyje savivaldybių:

• Trūksta laikino apgyvendinimo vietų,
• Nėra ilgalaikių krizių būstų,
• Paramos mechanizmai lėti ir biurokratiniai.

Kol neturime adekvataus ekonominio saugumo modelio, pasakyti aukai „išeik“ – tai pasakyti „išeik ir tapk benamiu“. Todėl būtina:

• Išplėsti laikino apgyvendinimo paslaugas,
• Supaprastinti skubios paramos procesus,
• Teikti ekonominį konsultavimą ir užimtumo galimybes.

Aukos turi gauti ne tik apsaugą, bet ir galimybę išlikti gyvybingos kaip asmenybės, kaip tėvai, kaip piliečiai. Nes šiandien sistema sako: „Padėsime… bet vėliau“, o smurtas yra čia ir dabar. Todėl skubi pagalba turi būti čia ir dabar, o ne „po dokumentų svarstymo“.

5. Stiprinanti, o ne kaltinanti visuomenė

Didelė dalis smurto lieka nepastebėta arba nutylėta dėl visuomenėje įsišaknijusio požiūrio: „yra dvi pusės“, „kiekvienoje šeimoje būna“, „gal pati išprovokavo“, „vaikui reikia abiejų tėvų kartu“. Tokios frazės transformuoja auką į kaltininką. Dėl to žmonės:

• Ilgai nebemato prasmės kreiptis,
• Praranda tikėjimą institucijomis,
• Gėdijasi savo padėties,
• Prisiima atsakomybę už smurtautojo veiksmus.

Smurtas nėra „šeimos ginčas“ – tai teisės ir laisvės pažeidimas. Todėl visuomenės atsakas turi būti ne smerkiantis, o palaikantis ir skatinantis kreiptis pagalbos.

Ir svarbiausia:

Smurtas kartojasi ne todėl, kad auka nenori pasikeisti. Smurtas kartojasi todėl, kad sistema dažnai palieka žmogų vieną su problema.

Jei patiri smurtą – nelauk, kol jis pasikartos.

Pagalba Lietuvoje yra nemokama ir konfidenciali visiems, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje.