2011 metų gruodžio 15 dieną Lietuvoje pradėjo veikti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje Įstatymas. Jo priėmimas vainikavo daugelį metų nenuilstamo moterų nevyriausybinių organizacijų darbą ir buvo didelis žingsnis valstybei pripažįstant, kad smurtas artimoje aplinkoje – nusikaltimas. Ta proga Moterų informacijos centras pakalbino žinomus Lietuvos žmones. Šį kartą apie Įstatymą, jo veikimą ir Seimui pateiktas Įstatymo pataisas kalbame su Mindaugu Akelaičiu Viešosios policijos valdybos viršininku.
Kas pasikeitė priėmus Įstatymą 2011 metais?
2012 metais, pirmaisiais, kuomet galiojo šis įstatymas turėjome apie 18000 pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, o jau 2020 tokių pranešimų buvo apie 58000. Pranešimų skaičius kasmet augo nuosekliai. Ir tai reiškia, kad žmonės pasitiki policija, žino, kad galima ir reikia kreiptis pagalbos. Tačiau ne visi pranešimai pavirsta ikiteisminiais tyrimais ir galimai kaltų žmonių patraukimu atsakomybėm arba jų nubaudimu. Esu tikras, kad smurto artimoje aplinkoje problema neišsispręs taikant bausmes arba orientuojantis tiktai į patį kaltininką. Čia turėčiau labai aiškiai pasakyti, kad kaltininko nubaudimas jeigu jis kaltas, yra aksioma, niekas dėl to nediskutuoja, bet iš patirties ir to, ką kalba nevyriausybininkai, matome, kad smurtas pasikartoja, kad stebime recidyvus, kad pasikartojančio smurto pasekmės būna sunkesnės. Tai reiškia, kad bausmė nepakeičia elgesio iš esmės. Bausmės neišvengiamumas yra svarbu, tačiau pačios priežastys yra šalinamos ne baudžiamaisiais būdais, o prevencija, socialinėmis paslaugomis, galų gale elgesio keitimu. Ir reikėtų nesikoncentruoti tik į kaltininką, bet skirti dėmesio ir aukai.
Įstatymui tik įsigaliojus, buvo labai daug skeptikų. Ir čia jokia paslaptis, kad ir šiandien ir policijoje, ir kitose teisėsaugos institucijose yra žmonių, kurie privačiai kalbėdami sakytų, kad smurtas artimoje aplinkoje yra privatus žmonių reikalas. Tačiau šis įstatymas paskatino vertybinius pokyčius visuomenėje. Analizuodami atvejus, organizuodami mokymus pasiekėme, kad šiandien kritinė masė pareigūnų yra nepakantūs ir netoleruojantys smurto artimoje aplinkoje.
Bet vis dar dažniausiai kalbame apie pranešamus fizinio smurto atvejus. Kitos smurto rūšys lieka nematomos…
Aš manau, kad mes jau esame atėję į tą tašką, kai suprantame, kad psichologinis smurtas yra lygiai taip pat blogai, kaip ir fizinis smurtas. Tačiau kaip jį užfiksuoti, kaip jį parodyti ir kaip jį po to įvertinti? Šito dar turim mokytis visi. Ir čia turbūt yra labai svarbus pagalbos, socialinės pagalbos ar kompleksinės pagalbos darbuotojų įsitraukimas.
Ką pakeis, jei bus priimtos Įstatymo pataisos?
Mes (policija – red.) dalyvavom įstatymo projekto rengime ir buvom vieni iš tų, kurie aktyviai pritarėm prevencinių priemonių atsiradimui, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiui ir tai palaikėme visada su ta mintim, kad pirmiausia reikia veikti priežastis ir veikti prevenciškai, o ne tik galvoti, kaip nubausti. Visuomet siekėme, kad paslaugos aukoms arba galimoms aukoms būtų kuo platesnės ir šiandien jei įsigaliotų įstatymas toks, koks pateikiamas Seimui, tai būtų stiprus žingsnis į priekį, sustiprinantis specializuotos kompleksinės pagalbos centrų vaidmenį.
Pagalba patyrusiems smurtą:
telefonu 8 700 55516 I – V nuo 08:00 iki 20:00
tiesioginio internetinio pokalbio (LiveChat) metu I – V nuo 08:00 iki 20:00
Šis straipsnis yra projekto „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“ dalis. Projektą finansuoja Europos socialinis fondas, įgyvendina Moterų informacijos centras kartu su partneriais: Kauno apskrities moterų krizių centras, Visuomeninė organizacija „Moterų veiklos inovacijų centras“, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras; VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras, Lietuvos moterų lobistinė organizacija ir Tarptautinės policijos asociacijos (IPA) Lietuvos skyrius.
