Smurtas – tai ne tik fizinis smūgis. Tai tylus žvilgsnis, aštrus žodis, kontrolė, baimė, kuri apsigyvena žmogaus viduje ir nebeišeina. Tai patirtis, apie kurią dažnai vengiama kalbėti. Lietuvoje tūkstančiai žmonių kasmet patiria įvairias smurto formas – namuose, darbe, mokyklose ar viešoje erdvėje.

Smurto formos

Fizinis – smūgiai, stumdymas, sužalojimai.

Psichologinis – įžeidinėjimai, grasinimai, manipuliacija, izoliacija, nuolatinis žeminimas, kaltinimai.

Ekonominis – finansinė kontrolė, išnaudojimas, draudimas dirbti.

Seksualinis – seksualinis prievartavimas, santykiavimas prieš asmens valią.

Smurto pasekmės

Smurto pasekmės – ne tik mėlynės ar randai. Auka dažnai jaučiasi sutrikusi, pažeminta, išsigandusi. Ilgainiui gali išsivystyti depresija, nerimo sutrikimai, o kartais net potrauminio streso sindromas. Žmogus ima abejoti savimi, jaučiasi bejėgis, o gėda ir kaltės jausmas dažnai neleidžia kreiptis pagalbos.

Ypač sudėtinga yra vaikams, kurie gyvena smurtinėje aplinkoje – jie mokosi gyventi baimėje, išmoksta tylėti, slopinti jausmus, o šios patirtys gali lydėti juos visą gyvenimą.

Kodėl aukos tyli?

„Kodėl ji/jis neišeina?“ – dažnas klausimas, kylantis aplinkiniams. Smurtas nėra tik viena scena – tai ilgas, nuoseklus procesas, kuriame auka palaipsniui netenka savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, o smurtautojas kuria kontrolės sistemą. Be to, dažnai trūksta paramos, finansinių išteklių ar saugios aplinkos pabėgti.

Ką galime padaryti mes?

Netylėti. Pastebėjus smurtą – pranešti atsakingoms institucijoms.

Palaikyti. Išklausyti be kaltinimų, parodyti, kad žmogus nėra vienas.

Šviesti. Kalbėti apie sveikus santykius, savivertę, ribas – ypač su vaikais ir jaunimu.

Padėti kreiptis pagalbos. Nukreipti į specializuotus kompleksinės pagalbos centrus, psichologus, socialinius darbuotojus.

Pagalba yra įmanoma

Lietuvoje veikia pagalbos linijos, specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, kurie teikia nemokamą teisinę bei psichologinę pagalbą. Vienas skambutis ar žinutė gali būti pirmas žingsnis į laisvę.

Smurtas – tai ne privačios šeimos problemos, tai visos visuomenės atsakomybė. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi be baimės, be skausmo, su pagarba. Tyla maitina smurtą, bet žodis gali ją nutraukti. Kalbėkime, veikime ir būkime tie, kurie ištiesia ranką tada, kai kiti slepiasi šešėlyje.